Menotyrininkas Paulius Galaunė, apibūdindamas lietuvių liaudies puodininkystę, rašė: "Keramika - tai senas, labai senas žmogaus paminklas. Tūkstančių metų praeities ūkanų dengiamam laikotarpy, pirmose žmogaus proto užgimimo prošvaistėse ir nuo grynai gyvuliško instinkto funkcijų atsiskyrimo, šlifuoto akmens gadynėje, jau tarp pirmųjų žmogaus naminių pabūklų matome molinius indus" (P. Galaunė "Lietuvių liaudies menas". 1930 m).
    Kurdamas (žiesdamas, tekindamas, dekoruodamas, degdamas) savuosius puodus, aš remiuosi senosiomis lietuvių keramikos tradicijomis. Indai buvo skirti ne puošybai, o grynai praktiškiems dalykams.
Neįsivaizduoju Kūčių vakarienės, Velykų pusryčių ar kitos šventės be juodosios keramikos dubenų, puodynių, riešutinių..., savo primityviomis formomis primenančių iškastuosius Lietuvos piliakalniuose ir senkapiuose.
    Laikausi Lietuvos keramikai būdingos šaltos, logiškos, ekonomiškos formos, kuklios puošybos geometriniais ir augaliniais motyvais.
    Gaminius degu malkomis savo sumūrytoje krosnyje, pasitelkdamas autentišką technologiją, suteikiančią keramikai sidabriškai juodą spalvą ir metalo stiprumą bei skambesį.
    Sakoma, kad juodoji keramika - ekologiškiausia.

    Apie Lietuvos keramiką galite paskaityti Juozo Kudirkos knygoje "Lietuvos puodžiai ir puodai" (Leidykla "Mintis" VILNIUS, 1973), Pauliaus Galaunės leidiniuose "Lietuvių liaudies menas" (L.U. humanitarinių mokslų fakulteto leidinys KAUNAS, 1930) ir "Keramika" (Valst. grožinė literatūros leidykla VILNIUS, 1959).